Straipsniai 1993-2005
1. Dalia Gudavičiūtė. Norvegija ėmėsi pagelbėti mušamoms Lietuvos moterims// Lietuvos rytas, Nr. 185, 1996 m. rugpjūčio 9 d.
Norvegijos užsienio reikalų ministerija ir moterų organizacija „Fokus“ skyrė paramą moterų krizių centrui Vilniuje steigti. Anot Norvegijos kriminologijos specialisčių, Norvegija yra suinteresuota lygiomis moterų teisėmis Baltijos šalyse ir nori dalyvauti šiame procese, o mušamos ir skriaudžiamos moterys niekada nesijaus lygiateisės ir negalės kurti demokratijos. Norvegija taip pat yra padėjusi įsiteigti krizių centrus Indijoje ir Rusijoje (Murmanske).
2. Lilija Vasiliauskienė. Norwegian Women Help to Abused Lithuanian Women. Woman‘s world. September 1996 No. 2 (9).
Vilniaus moterų namai gavo paramą įkurti Krizių centrą moterims patiriančioms seksualinę ir fizinę prievartą. Tai yra reikšmingas Lietuvos moterų judėjimo pasiekimas. Patriarchalinėje visuomenėje moteris gali jausti priklausanti nuo vyro valios. Ne paslaptis, kad institucijos, kurios yra sukurtos padėti prievartos aukoms yra visiškai neveiksmingos. Policija nesugeba apginti moters nuo smurtaujančio vyra arba prokuroras laikosi nuostatos, kad smurtautojas…vyras su moterimi susitaikys. Krizių centrai kuriami tam, kad suteiktų realią pagalbą aukoms. Taip pat Krizių centrai, tai pirminis taškas, kuriama moteris gali pasijusti, kad jų klausomasi, tai vieta, kurioje vyrauja abipusiai ryšiai. Moterų Krizių centras pradės veikti Rugsėjo 1 dieną, kaip telefoninė linija.
3. Loreta Lileikienė. Moterų pagalba moterims// Vakarinės naujienos, 1996 m. gruodžio 5 d.
Moterų informacijos centras Vilniaus mokytojų namuose surengė konferenciją „Smurto prieš moteris problema šiandieninėje Lietuvoje“. Dvi dienas trukusiame renginyje buvo kalbama apie šiandienos aktualijas: moterų apgynimą nuo smurto, kurį moteris patiria ne tik visuomenėje, bet ir buityje, tarptautiniu mastu iškylančią prostitucijos ir prekybos moterimis problemą, smurto prieš moteris rūšį – pornografiją.Vilniuje rengiamasi atidaryti Moterų namų krizių centrą, kuris teiks konkrečią pagalbą moterims, patiriančioms smurtą.
4. Nors bėk iš namų…// Pirmadienis, Nr. 7(214), 1997 m. vasario 17-23 d.
Krizių centras – tai vieta, kur šeimoje terorizuojamos moterys su vaikais gali iškart gauti moralinę paramą, psichologo bei juristo konsultaciją, laikiną prieglobstį. Tikimasi, kad krizių centrų Lietuvoje bus daugiau, juos rems Vyriausybė (kaip ir kitose Europos šalyse).
5. Moterų krizių centras rengia savanores// Lietuvos sveikata, Nr. 11(176), 1997 m. kovo 20-26 d.
Sostinėje kuriasi Moterų krizių centras. Savanorių kursus jau lanko per keturiasdešimt moterų iš įvairių šalies kampelių. Jų specialybė įvairiausios – vienos pedagogės, kitos verslininkės, bibliotekininkės, studentės…
6. Vita Lyskoitienė. Moteris prašo pagalbos// 03. Specialus priedas šeimai ir vienišiams.
Greitai sostinėje duris atvers Moterų krizių centras. Vilniaus moterų namų prezidentė Lilija Vasiliauskienė sakė, kad į centrą moterys su vaikais galės ateiti bet kuriuo paros metu, kai gyvenimas šeimoje taps nepakeliamas. Prieš tai joms tik reiksią paskambinti telefonu.
7. Rūta Peršonytė. Smurto aukos nedažnai ryžtasi gyvenimą pradėti iš naujo// Lietuvos aidas, Nr. 219, 1997 m. lapkričio 8 d.
L. Vasiliauskienės teigimu, dažniausiai moterys smurtą patirdavo viduramžiais, kai buvo kovojama su moteriškuoju autoritetu. „Kiek moterų, pavadintų raganomis, buvo sudeginta. Ir tik todėl, kad dalis jų buvo neištekėjusios arba neturėjo vaikų ir žinojo regeneracijos paslaptis“. „Epidemijai“ prislopinti buvo įkurtas Krizių centras, kurio tikslas – rūpintis moterų biologine, psichologine ir socialine sveikata, jų padėtimi visuomenėje, dvasiniu pasauliu bei asmenybės raiška. Į Krizių centrą skambinančioms padeda ne tik psichologės, bet ir teisininkai. Juristas padeda surašyti pareiškimą dėl ieškinio, išaiškina moters teises, pareigas ir galimybes. Visos paslaugos nemokamos.
8. Dovilė Štuikienė. Ar lietuvėms tinka kentėti?// Brigita, 1998 m. rugsėjo 19 d.
Daugybė moterų metų metus kenčia, kai vyrai jas muša ir terorizuoja. Vilniuje pradėjo veikti Savivaldybės išlaikomas Motinos ir vaiko pensionas, kuriame laikinai nuo „namų smurtininkų“ gali prisiglausti moterys su vaikais. Moterys čia patenka po to, kai apsvarstomas jų motyvuotas prašymas, pateiktas Vilniaus miesto socialinės rūpybos, globos ir pašalpų centrui. Padedama tik smurtą patyrusioms moterims, nors kreipiasi ir tos, kurios neturi kur gyventi. Pensione laikinai prisiglaudžia ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą kenčiančios moterys: dažniausiai prieš skyrybas, kai buvimas po vienu stogu tampa nepakeliamas ne tik jai, bet ir vaikams.
9. Rasa Pakalkienė. Krizių centro metai: 1097 pagalbos skambučiai // Lietuvos žinios 1998 02 17 Nr. 13
Pagrindinis krizių centro veiklos tikslas – suteikti pagalbą smurtą ir prievartą patiriančioms moterims. Centro telefono tarnyba po 12 valandų per dieną jau dirba 15 mėnesių. Prieš metus prie veiklos prisijungė pirmoji savanorių grupė. Kai kurios savanorės pačios yra patyrusios smurtą, tad pasirengusios padėti nelaimės draugėms. Ruošiant ir įgyvendinant Krizių centro projektą buvo remiamasi Skandinavijos šalių, turinčių tokių centrų tinklus, patirtimi. Finansinės pagalbos buvo sulaukta iš Norvegijos vyriausybės.
10. Pečeliūnienė. Smurtas neturi ribų – mušamos žmonos, draugės, mylimosios // Akistata 1998 m. balandžio 24 d. Nr. 32
Straipsnyje pasakojama apie Vilniaus moterų namų krizių centro veiklos metus. Pradžioje norėjosi padėti moteriai suvokti, kas ji yra, ką reiškia ja būti. Labai daug moterų išsilaisvino, ir staiga suvokė, kad niekas nedraudžia, jei pačios sau leidžia. Tokia buvo pradžia. Paaiškėjo, kad smurtas – tokia problema, kurios negali riboti nei išsilavinimas, nei socialinė-ekonominė padėtis, nei pareigos. Tad ir kilo mintis, jog yra visuomenės struktūra, kuri leidžia vyrams subordinuoti moteris, jomis naudotis, išspausti iš jų nuolankumą, visapusišką aptarnavimą. Krizių centras negėdija, nemokome, neauklėjame, nepatarinėjame ir nenurodome tiesaus kelio.
11. Auksė Baltaduonytė. Lietuvėmis, nukentėjusiomis nuo lietuvių, rūpinasi norvegai.
Moterų namų krizių centras – Lietuvos ir Norvegijos projektas, o pagrindiniai centro rėmėjai kol kas – norvegai. Krizių telefonas veikia nuo 1996 metų lapkričio mėnesio.
12. Lilija Vasiliauskienė. Tarp plėšraus rinkos liberalizmo ir proletariato hegemonijos.
Lietuva, nepaisant visų patiriamų ekonominių sunkumų, renkasi brangius, neefektyvius ir visiškai ignoruoja pigius bei efektyvius socialinės pagalbos modelius. Lietuvoje klesti smurtas prieš moteris. Kaip sprendžiama ši problema? Jau keletą metų veikia Vilniaus Moterų namų Krizių centras, teikiantis kompleksinę konsultacinę pagalbą moterims, patyrusioms visų rūšių smurtą ir prievartą. Kadangi pastebėta, jog moters pagalba moteriai yra pigi ir efektyvi, kitų šalies miestų gyventojos ketina steigti panašius pagalbos centrus. Ketina, bet susiduria su rimtais sunkumais – susidaro įspūdis, kad remiami tik brangūs, milijonus kainuojantys objektai.
13. Rasa Pakalkienė. Kai moteriai nesaugu// Lietuvos žinios, Nr., 114, 2000 m. gegužės 16 d.
Manoma, kad beveik kiekviena moteris ar mergaitė yra susidūrusi jei ne su smurtu, tai su akivaizdžia jo grėsme. Būtent todėl sostinėje buvo nuspręsta įkurti moterims padėti siekiantį Krizių centrą. Finansinės paramos jam steigti iš institucijų gauti nepavyko, tačiau Krizių centro steigimo idėja 1995 metais susidomėjo norvegės. Jų pastangomis pavyko gauti finansavimą iš Norvegijos URM. 1996 metais Krizių centras pradėjo dirbti. Čia veikia pagalbos telefonas, kuriuo teikiama parama ir konsultacija smurtą patiriančioms moterims, vyksta krizių intervencijai skirti susitikimai; moteriai prašant ji siunčiama konsultuotis pas specialistus – teisininkus, psichologus, gydytojus. Centre rengiamos savanorės dirbti su smurtą patyrusiomis moterimis.
14. Rasa Kalinauskaitė. Viltis „mirštančiai gulbei“// 03. Sveika šeima, Nr. 3, 2000 m. liepos mėnesio 19-25 d.
„Mirštančiomis gulbėmis“ ligoninėje, kurioje dirbo Lilija Vasiliauskienė, vadindavo keistas pacientes. Nustatyti aiškią fiziologinę negalavimų priežastį nesisekė. Paslaptis paaiškėjo tik po ilgo bendravimo. Visos slėpė šeimoje patirtą fizinį ar psichologinį smurtą, kol vidinė įtampa išaugo į rimtą, bet sunkiai apčiuopiamą ligą. Dažna smurtą patirianti moteris, anot Lilijos Vasiliauskienės, priklauso visuomenės paribiui, už kurio gyvenantys žmonės vadinami asocialiais. Valstybė įsikiša tada, kai moteris, ne tik neturinti pinigų, bet ir nežinanti elementarių pilietinių teisių, ribą peržengia. Vilniaus moterų krizių centrui, kuris smurto aukoms pasiūlė kompleksinę pagalbą, netruko prilipti ir visuomenei, ir valdininkams patogi etiketė: feminizmas.
15. Aldona Zavistauskienė. Krizių centras – moterims, kurios patiria smurtą. Šakių rajono laikraštis Draugas, 2002 m. sausio 15 d.
Moterys dažniausiai tampa buitinio smurto aukomis, o smurtauja vyrai. Yra duomenų, kad Lietuvoje vyrų smurtas klesti kas trečioje sutuoktinių poroje. L. Vasiliauskienė džiaugiasi sėkminga Vilniaus moterų krizių centro veikla ir kalba apie tokio centro įkūrimą Šakiuose.
16. Moterų krizių centras pradėjo savo veiklą. Šakių rajono laikraštis Valsčius, 2002 m. sausio 15 d.
Sausio 11 dieną buvo įsteigtas Šakių rajono Moterų krizių centras. Steigti centrą nuo smurto kenčiančioms moterims idėja kilo kriūkietei Daivai Cvirkienei, kuri pati kažkada kentėjo nuo buitinio smurto, bet su tuo nesitaikstė. Vilniaus moterų krizių centro direktorės L. Vasiliauskienės teigimu, krizių centras reikalingas tam, kad su buitiniu smurtu susidūrusi moteris turėtų vietą ir galimybę išsipasakoti, gauti konsultacijas, kur ji galėtų kreiptis.