852616380 vmotnam@vmotnam.lt
Select Page

Apie smurtą

Straipsniai 1993-2005

 

Apie smurtą:

1. Rima Razmislevičiūtė. Motinos – žudikės! O kas pražudė jas?// Pirmadienis, Nr. 35(190), 1996 m. rugsėjo 2-8 d.

Pastaraisiais metais vis dažniau girdima, jog motinos marina badu, muša, žudo savo vaikus. Psichologė Lilija Vasiliauskienė sako, kad nereikia skubėti kaltinti moterų. Kalta ir valstybė, ir visuomenė. Vyras visada labiau vertinamas.

 

2. L. Vasiliauskienė, naujosios sąjungos (socialliberalų) Moterų ir vyrų lygių galimybių komiteto pirmininkė. Tarp plėšraus rinkos liberalizmo ir proletariato hemogogijos

Straipsnyje nagrinėjama smurto prevencijos problema. Atlikti tyrimai Lietuvoje rodo, kad smurtas prieš moteris klesti. Pagal duomenis, smurtaujama kas trečioje lietuvių šeimoje. Yra daugybė moterų, gyvenančių su žiauriais vyrais bei susiduriančių su nuolatine grėsme savo bei vaikų sveikatai ir net gyvybei. Jau keletą metų veikia Vilniaus Moterų namai Krizių centras teikiantis kompleksinę konsultacinę pagalbą moterims, patyrusioms visų rūšių smurtą ir prievartą. Nevyriausybinės organizacijos – tai bendruomenės paramos savo narėms išraiška

 

3. Ramunė Šeštokienė, Daiva Janauskaitė. „Buvo šlykštu, nes smirdintis dėdė mane pabučiavo“// Klaipėda, Prezumpcija, 2000 m. birželio 13 d.

Kieme bežaidžiantį šešiametį pargriovė ant žemės ir bučiavo „smirdantis dėdė“. Tai, kad vaikui nesaugu gatvėje, galbūt šiandien nieko nestebina: kai nuskriaudžia svetimas, pašalinis žmogus, vaikui lengviau pasipasakoti, pasiguosti tėvams. Kai seksualinė prievarta patiriama namuose, vaikui apie tai prabilti labai sunku. Specialistai teigia, kad dažnai vaikas vengia kalbėti apie patirtą seksualinę prievartą dėl to, jog mano, kad niekas juo nepatikės.

 

4. Aida Murauskaitė. Smurtą patiriančioms moterims sunkiausia apie tai kalbėti. Respublika, 2001 m. gruodžio 5 d.

Vyrų smurtą šeimoje patiriančios moterys dažnai nedrįsta to pripažinti bei pasakyti aplinkiniams. Paviešinti smurtą – vienintelis būdas apginti save ir savo vaikus. Dažniausiai moteris kaltę dėl smurto prisiima pati, stengiasi taisyti padėtį šeimoje būdama meilesnė, nedarydama to, kas nepatinka smurtaujančiam vyrui. Išties nutraukti smurtą gali tik pats smurtautojas. Paviešintas smurtas – tai signalas smurtautojui, kad pakėlęs ranką – sulauks bausmės.

 

5. Lilija Vasiliauskienė. Ko nelinkime seseriai, nelinkėkime ir svetimai. Lietuvos rytas, 2002 m. kovo 07 d.

Siūlymas legalizuoti prostituciją Lietuvoje pažeidžia moterų teises. Tarptautinėje bendruomenėje nedaromas skirtumas tarp “laisvos” ir “priverstinės” prostitucijos: visa prostitucija yra priverstinė, nes jos griebiamasi praradus galimybę kitaip užsidirbti pragyvenimui. Prostitucija pirmiausia laikoma viena smurto prieš moteris rūšių – kartu su mušimu, seksualine prievarta, vaikų seksualiniu išnaudojimu, pornografija. Tyrimai rodo, kad dauguma moterų ir merginų, įsitraukusių į prostituciją, vaikystėje patyrė seksualinę prievartą ir išnaudojimą. Taigi, siūlant legalizuoti prostituciją, kartu siūloma įteisinti sunkiai traumuotų ir savaip palaužtų žmonių tolesnio išnaudojimo praktiką.

 

6. Asta Kuznecovaitė. Motinos žudikės. O kas pražudė jas? Specialistės Lilijos Vasiliauskienės komentaras// Lietuvos žinios, 2002 m. lapkričio 15 d. Nr. 265

Vis dažniau pasigirsta istorijos apie motinų nužudytus vaikus. Pasak psichoterapeutės L. Vasiliauskienės, dėl nužudyto kūdikio pirmiausia kalta visuomenė, nes nepadėjo moteriai išbristi iš skurdo, apsaugoti nuo pažeminimo ir smurto. Pašnekovė neneigė, kad nusikaltusi moteris turi būti nubausta, tačiau būtina suprasti, kodėl ji taip elgiasi.

 

7. Lilija Vasiliauskienė: ,,Slėpdamos problemas, išsižadame laimės“. Moters savaitgalis, 2005 m. rugpjūčio 4-10 d.

Smurtauja ne tik asocialūs, bet ir aukštus postus užimantys vyrai. Kai nusprendusi nesitaikstyti su vyro smurtu moteris pasiryžta skirtis, neretai tenka nueiti kryžiaus kelius. Visuomenė vis dar pakanti vyrų kastai ir bet koks jų elgesys būna pateisinamas. Vyrų skriaudžiamoms moterims duris atveria nakvynės namai, vaiko ir motinos pensionai. Bandymas ieškoti išeities visada geriau nei nuolankumas ir susitaikymas.

 

Apie pareigūnų abejingumą:

1. Danguolė Kavolėlytė. Karas dėl pinigingo posto. Vakaro žinios, 2001 m. lapkričio 6 d.

Po kilusio skandalo Vilniaus savivaldybės Socialinės paramos centre, kuomet kompensacinės technikos suteikimo neįgaliesiems reikalus tvarkantis darbuotojas paėmė kyšį, Socialinės paramos centro direktorė Angelė Čepėnaitė iš pradžių pareiškė atsistatydinanti, tačiau vėliau persigalvojo. Socialinės paramos centro lėšų skirstymu nepatenkinti kai kurių nevyriausybinių organizacijų vadovai.

 

2. Inga Razmaitė. Terorizuojamai moteriai – pareigūnų patyčios. Respublika, 2005 m. liepos 12 d.

Daugelį metų kentusi sugyventinio patyčias bei smurtą moteris pasiryžo išsivaduoti iš kankintojo gniaužtų, tačiau susidūrė su teisėsaugos pareigūnų savivale. Vilnietė Gražina pasakojo trejus metus mėginusi sutramdyti smurtautoją su policininkų pagalba, tačiau pareigūnai jo nesuimdavo, atsisakydavo priimti pareiškimą.

 

Interviu su Lilija Vasiliauskiene:

1. Rimos Pociūtės pokalbis su Lilija Vasiliauskiene. Apie moteriškumo demitologizaciją ir lietuviškąjį feminizmą// Literatūra ir menas, 1994 m. sausio 8 d.

Su Lietuvos K. G. Jungo analitinės psichologijos draugijos pirmininke, psichologe-psichoterapeute Lilija Vasiliauskiene, kuri Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Moters kelias: Rytai ir Vakarai“ skaitė pranešimą tema: „Žvelgti į pasaulį savo akimis. Moters savęs vertinimo problema“, kalbasi Rima Pociūtė. L. Vasiliauskienės teigimu, nors ši konferencija buvo naudinga, vis dėlto teko pamatyti, jog sutelktos moterų bendruomenės dar nėra. Gyvendamos patriarchate moterys nepasitiki savo jausmais, vertinimais bei sprendimais, o viso to pasekmė – „išmokto bejėgiškumo“ sindromas: tylus susitaikymas su savo antrarūšiškumu. Joks žmogus – nei moteris, nei vyras – negali atsisakyti savo asmenybės ir jos galių raidos, nepadarydamas žalos sau.

 

2. Dianos Šulgaitės pokalbis su Lilija Vasiliauskiene. Visi vyrai priešai?// Brigita, 1996 m. gruodžio 7 d.

L. Vasiliauskienė pasakoja apie Krizių centro įkūrimą bei Braitone (Didžioji Britanija) vykusią tarptautinę konferenciją „Smurtas, prievarta ir moterų, kaip piliečių, teisės“. Vakarų šalys jau yra numačiusios, kaip skatinti moterų pažangą, sukūrusios nacionalines programas, o Lietuva dar tik eina tuo keliu. L. Vasiliauskienės teigimu, jau galima tvirtinti, kad smurtas prieš moteris klesti visuose socialiniuose sluoksniuose. Kartą išdrįsus apie tai prabilti, daugybė moterų drąsiai prisipažįsta, jog yra patyrusios arba ir nuolat patiria smurtą savo šeimose.

 

3. R. Pečeliūnienės pokalbis su Lilija Vasiliauskiene. Smurtas neturi ribų – mušamos žmonos, draugės, mylimosios// Nr. 32, 1998 m. balandžio 24 d.

Vilniaus moterų namų Krizių centro direktorė pasakoja apie veiklos metus, moterų judėjimo pradžią, situacijas, su kuriomis susiduria moterys.

 

4. Virginijos Kavaliauskienės pokalbis su Lilija Vasiliauskiene. Nutinka todėl, kad esam moterys.

Vilniaus moterų namų namų krizių centro direktorė Lilija Vasiliauskienė teigia, kad dar reikia sulaukti, kol Lietuvoje pasikeis požiūris į smurtą. Aukos vis dar bijo kalbėti apie patirtą smurtą, nes neretai visuomenė ima kaltinti jas pačias. Reikia suvokti, jog visos moterys gyvena visuomenėje, kuri toleruoja tai, kas vyksta. Kiekviena gali atsidurti panašioje situacijoje.

 

5. Vandos Šatkuvienės pokalbis su Lilija Vasiliauskiene. Kam naudinga plauti pinigus vaikų ašaromis? Socialinių problemų leidinys ESU, 2001 m. spalis, Nr. 19 (240)

Seimo neeilinėje sesijose buvo priimta Prezidento inicijuota Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisa, įpareigojanti atitinkamas institucijas nedelsiant paimti vaiką iš tokios šeimos, kurioje jis patyrė smurtą. L. Vasiliauskienės nuomone, taip smurtą patyręs vaikas “nusmurtinamas” antrą kartą. Einama labai pavojingu keliu: užuot stprinus natūralią vaiko vienovę su motina, ji sutrikdoma arba visiškai išardoma, perkeliant vaiką į visiškai jam svetimą aplinką.

 

6. Gerardo Rosio pokalbis su Lilija Vasiliauskiene. Smurtauti prieš moteris nenaudinga vyrams. Respublika, 2004. gegužės 28 d.

Moterų krizių centro vadovė LilijaVasiliauskienė teigia, jog į smurtą prieš moteris Lietuvoje tebėra žvelgiama veidmainiškai: nors žaginimas Baudžiamajame kodekse įvardijamas kaip antras pagal sunkumą nusikaltimas po žmogžudystės, “neužtenka lėšų” nufilmuoti nuskriaustą moterį, kai ji kreipiasi, kad būtų pradėtas tyrimas ir iškelta baudžiamoji byla. Dažnai smurtautojas yra nebrandžių emocijų ir nesavarankiškas, pažeidžiamas. Jis pasikrauna energijos išnaudodamas kitą, todėl jei moteris nori save įtvirtinti, įsijungia agresija. L. Vasiliauskienė pabrėžia, kad patriarchatas žaloja vyrus. Tai sistema, kurios ydingumą turi suvokti patys vyrai.

 

Moterų istorijos:

1. Rasa ir Aura. Smurtas prieš moteris// Atgimimas, Nr. 44, 1996 m. lapkričio 8 d.

Dvi seksualinės prievartos aukos kalbasi apie savo patirtį, savijautą.

 

2. „Moterų istorijos“ namų interjere// Plius TV, 1998 m. rugsėjo 25 – spalio 2 d.

Garsi televizijos žurnalistė Oksana Puškina ėmė rengti naują laidą „Moterų istorijos“. Laidoje pasakojamos garsių moterų istorijos – prieš televizijos kameras atsivėrė Laima Vaikulė, Ala Pugačiova ir kt.

 

3. Lilija Vasiliauskienė. Kaip pradėti gyventi iš naujo?// Laima, Nr. 11(62), 1998 m. lapkričio mėn.

Sandrai niekada nestigo pinigų, jos vyras tuo pasirūpindavo. Jai nereikėjo rūpintis buitimi, dirbti, iš jos buvo reikalaujama tik dviejų dalykų: nepriekaištingos išvaizdos prisistatant jo verslo draugams ir „gero elgesio“ lovoje. Jis pats niekada nevengė kitų moterų draugijos, o jųdviejų dukrai auklė tapo artimesnė už Sandrą. Vyras jai neseniai pasiūlė: „Gali būti laisva, jeigu tau su manim negerai. Aš tau sumokėsiu“. Sandros bėda aktuali daugeliui moterų, kurių vyrai pastaraisiais metais praturtėjo. Pirma, turtingų vyrų žmonos nėra turtingos. Dažnai jos nė nežino, kur vyras yra investavęs savo pinigus, kokiu nekilnojamuoju turtu disponuoja ir kokiuose užsienio bankuose laiko solidžias sumas. Antra, jeigu jos tėra namų šeimininkės, jos negali būti tikros dėl savo ateities. 70 proc. skyrybų Lietuvoje įvyksta moterų iniciatyva, tačiau turtingųjų sluoksnyje pagrindiniai skyrybų iniciatoriai yra vyrai. Trečia, turtingi vyrai nevertina savo žmonų. Paprastai joms neleidžiama dirbti, apie bet kokį žingsnį iš namų reikia pranešti, draugės turi būti žinomos. Žmona yra vyro daiktas.

 

4. Laima Žiūkienė-Lavaste. Merginų kelias iš globos namų dažnai veda į gyvenimo aklavietę//Lietuvos rytas, Nr. 58, 1999 m. kovo 13 d.

Kasmet įvairių vaikų globos įstaigų duris užveria pulkelis 16-18 metų merginų. Jos išbraukiamos iš globos namų sąrašų. Bet išvykusios iš punkto A, daugelis jų taip niekada ir neatvyks į punktą B – savarankišką laimingą gyvenimą. Anapus internatų durų jas pasitinka nepažįstamas pasaulis, alkoholikų tėvų lindynės, prostitutės profesija ir pagaliau kalėjimas. Jos pakartos tą patį kelią, kurį buvo nuėjusios jų motinos. Nes jį žino geriausiai. Straipsnyje savo gyvenimo istorijas pasakoja keturios buvusios vaikų globos namų auklėtinės.

 

5. Milda Kuizinaitė. Namų netekusi moteris neturi net muilo// Sostinė, Lietuvos ryto priedas vilniečiams.

J. Milkintienė susipažino su žmogumi, už kurio ruošėsi ištekėti. Jis jas su dukra iš Joniškio atsivežė į Vilnių, o vėliau išvarė iš namų. Moteris jau buvo pardavusi visą savo turtą, todėl su ketverių metų dukterimi išėjo tiesiai į gatvę – tris naktis nakvojo stotyje, o vėliau apsigyveno Vilniaus arkivyskupijos motinos ir vaiko globos namuose.

 

6. Vida Šmigelskienė. Mėlynbarzdžio rūsyje. Ieva & Bazar, 2001 m. balandis Nr.3 (12)

Straipsnyje aprašomos dviejų moterų sukrečiančios istorijos. Erika kentė vyro smurtą, patyčias, nors žinojo, kad jis turi kitą moterį. Į klausimą, kodėl lieka su vyru, moteris atsako, jog yra beveik keturiasdešimties metų, tačiau nieko neturi. Jei ji išsiskirtų, tikrai netektų vaiko. Kita moteris – Indrė – pasakoja, kad jai visuomet tekdavo rūpintis vaikais, o vyras nuolat dirbdavo. Kartą pas jos tėvus atvyko nepažįstami žmonės, kurie pasakė, jog griūna jų sūnaus šeima, nes Indrės vyras leidžia laiką su jų marčia. Dabar Indrė jau išsiskyrusi, gyvena vyro jai nupirktame bute. Kartą per savaitę jis pasiima vaikus pas save. Šie pasakoja, jog jis liepia savo naująją žmoną vadinti “mama”.

 

7. Vida Šmigelskienė. Krizių centro vadovė Lilija Vasiliauskienė – moterų angelas sargas// Moters savaitgalis, Nr. 31(145), 2001 m. rugpjūčio 2 d.

Į Vilniaus moterų namų Krizių centro duris dažniausiai kreipiasi vyrų smurtą patiriančios žmonos. Šis straipsnis pasakoja ne apie jas, o apie KC vadovės Lilijos Vasiliauskienės likimą.

 

 

Call Now Button