Išmoktas bejėgiškumas yra vienas iš Mušamos moters sindromui būdingų bruožų. Išmokto bejėgiškumo nereiktų painioti su tiesiog buvimu bejėgiu. Kaip pastebi L. Walker, išmokto bejėgiškumo sąvoka labiau atspindi praradimą gebėjimo numatyti ryšį tarp veiksmo, atsako ir galimų pasekmių. M. Seligman pasiūlyta išmokto bejėgiškumo teorija nagrinėja tam tikrą depresiškumo[1] tipą, kuriam būdingi negatyvūs pesimistiniai įsitikinimai, jog asmens veiksmai negalės būti rezultatyvūs ir nebus pastiprinti ar apdovanoti ateityje. Šeimoje patiriamas smurtas moteriai palaipsniui suformuoja įsitikinimą, jog kovoti nėra prasmės ir tai nebus efektyvu. Dėl to yra tiesiog nustojama stengtis nutraukti pasikartojantį smurtą, greičiau yra bandoma prisitaikyti gyventi grėsmę keliančioje situacijoje su besikartojančio smurto galimybe. Taip yra prarandama motyvacija stengtis ištrūkti iš smurtinių santykių.
Išmokto bejėgiškumo būsena formuojasi dėl nepavykusių bandymų stabdyti smurtą bei yra tampriai susijusi su tinkamos pagalbos stoka, neefektyviu institucijų darbu, visuomenės ar šeimos narių abejingumu, jos aplinkai būdingu smurto normalizavimu. Ši būsena dar labiau sustiprinama smurtautojo grasinimais susidoroti ar nužudyti ją, vaikus, jos šeimos narius, naminius gyvūnėlius, jei ji bandys priešintis smurtui ar kreipsis pagalbos. Dažnai moterys yra įtikinamos smurtautojo, kad jomis niekas nepatikės ir niekas joms negalės padėti.
Moteriai patikėjus, kad ji negali kontroliuoti to, kas vyksta jos gyvenime, yra sunku tikėtis, kad kada nors vėliau ši kontrolė bus paprastai atgauta. Išmokto bejėgiškumo konstruktas padeda suprasti kodėl smurtą ir prievartą patiriančios moterys nebando išsilaisvinti iš smurtinių santykių. Jos tampa pasyvios, susitaikančios ir paklūstančios. Ilgainiui net prarandamas suvokimas, jog nebūti išnaudojama, gyventi be smurto yra tiesiog jos prigimtinė teisė. Neretai moteris ima tikėti, kad viskas, kas iki šiol vyko jos gyvenime taip ir vyks toliau, nes bet koks ankstesnis bandymas ištrūkti iš smurto rato, nutraukti smurtinius santykius neatnešė norimų rezultatų ir netgi atvirkščiai, dar pablogindavo jos situaciją. Kraštutiniu atveju, moterys net ima manyti, kad smurtautojas greičiausiai teisus ir „visa tai“ yra jos kaltė. Tuo pačiu svarbu žinoti, kad pavojus, kurį junta moteris yra realus, o jos nuogąstavimai visiškai pagrįsti ir tikslūs.
[1] Aut. past.: „Klinikinėje psichologijoje yra naudojamas terminas depresiškas, pvz.: depresiškas klientas, tuo pabrėžiant, jog klietas neserga depresija, tačiau jam yra būdingi kai kurie jos požymiai.”
Ištrauka iš straipsnio Šeimoje patirto smurto padariniai bio-psicho-socialinei asmens sveikatai. Mušamos moters sindromas