2017 m. kovo 3 d.
APGINKIME MOTINAS NUO SMURTO ARTIMOJE APLINKOJE IR JOS PAČIOS APGINS SAVO VAIKUS!
2017 m. kovo 3 d., nuo 8.30 iki 9.30 val. asociacija Vilniaus Moterų namai rengė piketą Radisson Blue Hotel Lietuva (Konstitucijos pr. 20, Vilnius) fojė. Piketas įvyko prieš prasidedant viešbučio konferencijų salėje rengiamą Nacionalinės Teismų administracijos tarptautinę konferenciją „Šeimos bylos (smurtas artimoje aplinkoje): tarpinstitucinis bendradarbiavimas“. Specializuotos pagalbos centrų atstovams šioje konferencijoje neatsirado vietos – užsispyrusiai nenorima girdėti smurtą ir prievartą patiriančių moterų balso. Netgi tada, kai kalba ne jos pačios, bet jas atstovaujančios pilietinės organizacijos, Specializuotos pagalbos centrai. Taigi savo pranešimą turėjome perduoti kitapus konferencijos durų, tylomis.
Šia vieša akcija siekiame atkreipti visuomenės ir spaudos dėmesį į ydingą tarpinstitucinio bendradarbiavimo supratimą, sprendžiant apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje problemas. Primename, jog trys pagrindiniai Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo įgyvendinimo subjektai yra ir pasilieka policija, vaiko teisių apsaugos skyriai ir Specializuotos pagalbos centrai, atstovaujantys nukentėjusiųjų, kurių 98 % yra moterys, interesus. Mūsų kantrybės taurė buvo perpildyta arogantiško Nacionalinės teismų administracijos direktorės Redos Molienės pareiškimo, jog Specializuotos pagalbos centrų atstovams šioje konferencijoje nėra kas veikti, nes smurto artimoje aplinkoje bylose „tėčio“ interesai yra kur kas svarbesni nei vaiko motinos, o mūsų kalbėjimas apie vyrų smurtą prieš moteris šeimoje esąs diskriminacinio pobūdžio (?!). Pabrėžiame, kad smurtaujantis sutuoktinis nėra ir negali būti laikomas atsakingutėvu.
Lietuva yra demokratinė valstybė, kur smurtas prieš moteris šeimoje pripažįstamas moterų žmogaus teisių pažeidimu. Šią nuostatą įtvirtina Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, ES Nusikaltimo aukų teisių direktyva ir kiti Lietuvoje galiojantys teisės aktai. Ar galime tikėtis efektyvaus smurto artimoje aplinkoje problemos sprendimo, jei apie tai nežinoma net ir aukščiausiuose valstybės tarnybos lygmenyse?
1 iš 3 Lietuvos moterų patiria savo partnerio ar sutuoktinio smurtą, tačiau valstybė, kuriai jos moka mokesčius, neužtikrina jų ir jų vaikų apsaugos nuo smurto šeimoje, kaip ir tinkamos specializuotos pagalbos prieinamumo. Smurto artimoje aplinkoje mąstai yra tiesiog pasibaisėtini – 2016 metais sulaukta daugiau nei 50 000 kreipimųsi dėl smurto artimoje aplinkoje. Šiuo metu egzistuojančių priemonių visiškai neužtenka, nes virš 70 % besikreipiančių į policiją dėl smurto šeimoje negauna nei valstybės apsaugos, nei jiems garantuojamos pagalbos. Tuo, kad profesinės pareigos neatlikimas smurtą ir prievartą patiriančių moterų atžvilgiu yra Lietuvos teisėsaugos kasdienybė, galite įsitikinti čia. Savo ruožtu, Vaiko teisių apsaugos skyrių specialistai ne tik nebendradarbiauja su Specializuotos pagalbos centrais, bet grasina moterims, pareiškusioms apie jų ir jų vaikų patiriamą smurtą artimoje aplinkoje, „įrašyti į riziką“ ir atimti vaikus. Ar galime stebėtis, jog moterys vengia bendradarbiauti ir atsisako kreiptis tol, kol situacija netampa kritiška?
Lietuvoje 2012 m. pradėtas kurti Specializuotos pagalbos centrų tinklas iki šiol nesulaukė deramo valstybės dėmesio ir neužtikrinus adekvataus jų finansavimo negali suteikti pagalbos visa reikiama apimtimi. Specializuotos pagalbos centrų finansavimas yra požiūrio į smurtą ir prievartą patiriančias moteris atspindys. Policija ir vaiko teisių apsaugos skyrių specialistai vis dar atsisako pripažinti, kad smurtas prieš moteris šeimoje taip pat yra ir smurtas prieš vaikus, o skriaudžiamo vaiko motina yra geriausias jų sąjungininkas. Mes sakome: APSAUGOKIME MOTINAS! MOTINOS PAČIOS APSAUGOS SAVO VAIKUS!
Neproduktyvi teisėsaugos institucijų konfrontacija su pilietinėmis organizacijomis, teikiančiomis specializuotą kompleksinę pagalbą ir atstovaujančiomis smurtą ir prievartą patiriančių moterų interesus, jų ignoravimas ir konstruktyvaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo stoka, programuoja šiurkštų teisėsaugos, kaip ir vaiko teisių apsaugos skyrių darbą smurto artimoje aplinkoje atvejais. Protestuojame prieš Lietuvoje įsigalinčią moterų diskriminacijos politiką versus visų diskriminacijos formų moterims panaikinimo politiką, kurią įgyvendinti Lietuva yra įsipareigojusi tiek tarptautinei bendruomenei, tiek savo pilietėms moterims.
Ar Nacionalinei teismų administracijai kaip ir visai Lietuvos teisėsaugos sistemai yra privalomi nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai, įtvirtinantys moters teises, kaip visuotinas ir nedalomas žmogaus teises? Ar visų diskriminacijos formų moterims panaikinimas, įgyvendinant CEDAW konvencija, lieka tik popieriuje? Norime tikėti, kad ne ir kviečiame pažangiąją Lietuvos visuomenę ir žiniasklaidą jungtis prie mūsų akcijos.