Lilija Henrika Vasiliauskienė
Vilniaus Moterų namų Krizių centro direktorė
Lapkričio 25 – gruodžio 10 Lietuva įsijungė į Tarptautinę 16-os dienų kampaniją, skirtą įveikti smurtą prieš moteris. Šiomis dienomis visoje šalyje vyko įvairūs renginiai, konferencijos, spaudos konferencijos, akcijos, susitikimai, siekiant paties grubiausio moterų žmogaus teisių pažeidimo – smurto prieš moteris visuomenėje ir šeimoje panaikinimo. 16-os dienų kampanija, kovai su smurtu prieš moteris, oficialiai vykdoma nuo 1993 m., kai Jungtinių Tautų (JT) Pasaulinė žmogaus teisių konferencija Vienoje pripažino, kad moterų teisės yra visuotinės ir nedalomos žmogaus teisės, o smurtas prieš moteris yra šiurkštus jų žmogaus teisių pažeidimas. Kampanija prasidėjo lapkričio 25 –ąją, minint Tarptautinę smurto prieš moteris įveikimo dieną ir baigėsi gruodžio 10 – ąją – Tarptautinę žmogaus teisų dieną, kuri švenčiama nuo 1948 m., kuomet gruodžio 10-ąją Paryžiuje buvo priimta Visuotinė žmogaus teisų deklaracija. Šias dvi datas skiriantis laiko intervalas primena mums, jog dar nesame pasiekę lygaus su vyrais moterų žmogaus teisių įtvirtinimo, o svarbiausia kliūtis šiame kelyje yra smurtas prieš moteris, tad šią problemą visuomenė raginama nedelsiant spręsti.
2010 m. gruodžio 10 d., minint Tarptautinę žmogaus teisių dieną, simboliškai užbaigiančią 16-os dienų kampaniją, kovai su smurtu prieš moteris, Kaune surengta Konferencija– eksperimentas „Karas šeimose: smurtas prieš moteris vyrų akimis“. Konferencijos organizatoriai – Asociacija Kauno moterų draugija, kuri yra ir NVO Koalicijos „Moters teisės – visuotinės žmogaus teisės“ narė. Šis renginys nusipelno išskirtinio dėmesio. Jis buvo anonsuotas kaip konferencija – eksperimentas ir, reikia pripažinti, jog šis eksperimentas puikiai pasiteisino. Manyčiau, tai renginys, galintis tapti didėjančios visuomenės sanglaudos simboliu – progresyvių feministinių ir pro – feministinių jėgų apsijungimo pradžia. Gaila, kad konferencija nebuvo filmuojama ar įrašinėjama. Taip pat manau, kad išplėtojus kai kuriuos pranešimus bei diskusiją išeitų vertinga ir įdomi knyga. Tad prisijungiu prie gausių sveikinimų renginio iniciatorei bei organizatorei Kauno moterų draugijai ir jos vadovei Daivai Baranauskienei ir bandysiu čia susumuoti kai kurias, mano manymu, svarbiausias išsakytas mintis ir idėjas.
Kaip visada įdomus ir gyvas psichologo – eksperto Evaldo Karmazos pranešimas, su kuriuo pranešėjas drįso įžengti į labai sudėtingą ir mažai reflektuotą moterų ir mergaičių agresijos prieš berniukus ir vyrus problemos erdvę. Moterų agresija, kaip atsakas į tūkstantmetį vyrų smurtą, pranešėjo buvo šmaikščiai apibūdinta naudojant žinomą patarlę – „ lenk medelį, kol jaunas“, taip šiuo atveju pranešėjas siūlė perskaityti paauglių mergaičių agresyvų elgesį su savo bendraamžiais grupėje, kaip „ trypk kiaulę, kol kiaulė maža“. Neabejotinai, pranešėjas turėjo galvoje žinomą XX a. paskutinių dešimtmečių posakį „Male chauvinist pig“/ „Vyriška šovinistinė kiaulė“ . 8- ajame dešimtmetyje buvo sakoma, jog ten, kur susidurdavo „Vyriška šovinistinė kiaulė“ ir moterų judėjimo deivės Artemidės Kaledonijos šernas, kildavo tikrai didelis žvygsmas ir į šonus lekiantys šeriuoto kailio skutai.
Sutikite, jei kuri nors iš moterų būtų pavartojusi pranešėjo pasirinktą apibūdinimą, kuriame minimos kiaulės, tai būtų neišvengiamai apkaltinta nedraugišku demaršu vyrų atžvilgiu. Taigi apie tai laisvai kalbėti gali tik patys vyrai, ir štai, šioje Konferencijoje jie prabilo.
Neseniai mano draugė (ne feministė) tarstelėjo, jog stebime įdomią tendenciją – pastaruoju metu tiek Holivudo produkcijoje, tiek ir nekomerciniame kine. Visos didžiosios plėšikės, nuodytojos, keršytojos tiesiog agresorės yra… moterys. Sunku nesutikti, prisiminkime vien tik Uma Thurman filme „Nužudyti Bilą“, Angelina Jolie – Larą Kroft, karingąją princesę Kseną bei daugybę rytietiškų filmų, pavyzdžiui, kaip „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ ir kt. Taip, tai didžioji keršytoja, galingoji deivė Artemidė grįžta iš tremties, iš kultūros paribių, nešdama visą moterų bendruomenės įtūžį dėl tūkstantmečio pavergimo, dėl trijų šimtmečių raganų laužų, 9 milijonų moterų, dauguma atvejų stiprių ir autonomiškų, kurios buvo sudegintos kaip raganos, taip pakertant moterų bendruomenės pasitikėjimą savimi, savo išmintimi, gebėjimais kontroliuoti savo gyvenimą, būti mokytojomis, lyderėmis, klanų vadovėmis. O deivės ir dievai, išmokykite mus tinkamai apie tai prabilti, nes tie, kas nežino savo istorijos, yra verčiami ją pakartoti.
Visiems išgąsdintiems ir pasibaisėjusiems turiu gerų naujienų: laimei, XXI a. kolektyvinė sąmonė jau pakankamai stipri, kad galėtų priimti ir integruoti šiuos iššūkius – tą rodo stiprėjantis žmogaus teisių diskursas, pro – feministinio vyrų judėjimo prieš smurtą prieš moteris atsiradimas, valstybių vykdoma lyčių lygybės politika, priimami įstatymai, kuriami instituciniai mechanizmai lygioms galimybėms įtvirtinti. Galime pasidžiaugti, jog šie procesai vyksta ir mūsų krašte – 2010 m. lapkričio 25 d. LR Seime įvykusioje spaudos konferencijoje buvo paskelbta apie parengtą Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo projektą, kuriame svarbiausias dėmesys sutelktas į aukos apsaugą bei valstybės garantuojamos specializuotos kompleksinės pagalbos teikimą nukentėjusiems asmenims. Kaip žinia, dauguma jų yra moterys.
Be abejo, moterų judėjimas šiame procese atlieka svarbiausią vaidmenį. Taip kuriamas naujas visuomenės sveikatos lygmuo, leidžiantis visavertiškai integruoti į viešąjį diskursą moterų išmintį ir galią bei užkirsti kelią „karui šeimose“. Tačiau ne mažiau svarbus yra ir vyrų bendruomenės įsijungimas. Turbūt nereikia nė sakyti, jog tai savo ruožtu sustiprina progresyvias visuomenės raidos tendencijas. Kas gi jei ne vyrai gali laisvai kabėti apie lyčių konfrontaciją, nerizikuodami būti apšaukti „vyrų nekenčiančiomis feministėmis“ ir panašiai?
Šiame pranešime man galbūt pritrūko gilesnės tėvo vaidmens analizės berniuko socializacijos procese, nes būtent konstruktyvus tėvas, kai kurių tyrinėtojų nuomone, sutarpina, sužmogina ir padeda sūnui deramai integruoti agresiją bei perprasti visuomenėje egzistuojančius lyčių stereotipus, kurių, kaip sunkiųjų metalų su užterštu didmiesčių oru, augantis vyras prisikvėpuoja stebėdamas aplinką. Tačiau tai, kaip paminėjo pats pranešėjas, turėtų būti kitų pranešimų tema. Taigi lauksime.
Algirdo Davidavičiaus, Lietuvos inovacijų centro, organizacijų konsultanto pranešimas nustebino gilia ir teisinga vyrų patiriamų psichologinių sunkumų analize. Pavyzdžiui, aleksitimija arba „jausmai be žodžių“. Tai sindromas stipriai koreliuojantis su neurozėmis ir psichosomatozėmis, būdingas reiškinys jo nupieštame autodestruktyvaus vyriško elgesio paterne, kuris kaip stereotipas niekieno nekvestionuojamas gyvuoja ir atsinaujina mūsų visuomenėje. Kartu su rizikingu elgesiu už vairo, darbo vietoje ir bet kur, šis ir kiti stereotipai lemia, jog vyrai gyvena trumpiau. Jie emigruoja į pasaulį geresnį, palikdami savo sūnums gerokai prišiukšlintą ir motiną Žemę, ir tarpasmeninių santykių erdvę bei savo asmeninį „neverkiančio vyro“ pavyzdį. Taip iš kartos į kartą perduodamas tarsi tam tyčia konstruojamas savižudiškas, ribojantis, nekompetenciją santykiuose su savimi ir kitais lemiantis vyriškumo modelis. Stipriai nuskambėjo iš pranešėjo lūpų gerai pagrįstas teiginys, jog agresija jokiu būdų nėra įgimta vyro savybė, kad vyriškumas negali būti tapatinamas su agresyvumu.
Pranešėjas karštai kvietė kolegas vyrus formuoti pozityvią nuostatą savo žmogiškumo, pažeidžiamumo, jausmų ir jų išraiškos atžvilgiu. Gerai yra rūpintis savimi, o tuo pačiu – ir kitais. Gerai yra jausti, kalbėti, juoktis, apkabinti ir būti apkabintam, gerai yra verkti, jei byra ašaros !
Kaip gera girdėti tokius žodžius iš vyro lūpų, palinkėkime, kad juos išgirstų kuo platesnės vyrų auditorijos, kad galų gale vyrai „išrašytų“ psichologinius leidimus sau ir vienas kitam būti tiesiog žmonėmis – atvirais, mylinčiais, pykstančiais, sielvartaujančiais ir galinčiais vienas kitą paguosti.
Taiklus pranešėjo pastebėjimas apie galimą Katalikų bažnyčios palaikomos „prigimtinės nuodėmės“ doktrinos įtaką, formuojantis smurto kultūrai Vakarų visuomenėje. Išties, bent iki šiol Bažnyčia viešai nepaskelbė pripažįstanti vyrų smurto prieš moteris problemos egzistavimą. Jei pirmapradė nuodėmė ženklina visą žmogaus gyvenimo kelią, tai sunku tikėtis, jog toks pilietis pozityviai vertins save ir kitus, žvelgs į save ir savo artimą meilės akimis, sieks ugdyti pozityvią drąsą bei atvirumą meilėje. Jei leista manyti, jog žmogus „iš prigimties“ yra nuodėmės paženklintas, tuo pačiu diegiamas požiūris, nieko gero nesakantis ir apie pačią žmogaus prigimtį. Tai yra, „aš“ pateisinu save smurtaujant, o „kitas“ tos pačios doktrinos atžvilgiu, dėl savo nuodėmingumo galimai nusipelno būti to smurto auka. Asmuo, ne itin aukštai vertinantis tiek save, tiek kitą, tariasi galįs smurtauti ir prieš save, ir prieš kitus.
Katalikų bažnyčia – tai stipriausias, bet ir paskutinis patriarchato forpostas modernioje Vakarų visuomenėje. Ši institucija nepripažįsta nei žmogaus teisių diskurso, nei moters autoriteto bei gebėjimo būti dvasine vadove. Moterims nėra vietos bažnyčios hierarchijoje, jos neįsileidžiamos į kunigų luomą, tad nedalyvauja ir priimant sprendimus. Galima pritarti minčiai, jog būtina inicijuoti visuomenėje plačiausią polemiką Katalikų bažnyčios, kaip institucijos, vaidmens bei pozicijos visuomenėje klausimais. Iš to išloštų pirmiausia pati Katalikų bažnyčia. Nemažiau svarbu būtų aiškiai apibrėžti Bažnyčios ir Valstybės santykius, tokius kaip įtaka rinkimuose, spaudimas valdžiai, kišimasis į įstatymdavystę, mokesčių nemokėjimas ir kt. Panaši diskusija jau kilo kaimyninėje Lenkijoje, pabrėžiant, jog tarp Valstybės ir Bažnyčios būtina nubrėžti aiškias ribas – jų abiejų labui.
Trečiasis pranešėjas sociopsichologas Vytas Stoškus pranešimą baigė… nukirpdamas kaklaraištį. Ne Lietuvoje gimęs ir užaugęs, kaip pats sakė, 6-7 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos valstijose dalyvavęs pilietiniuose judėjimuose, nukreiptuose prieš karą Vietname bei kitų visuomenės grupių pilietinių teisių suvaržymus, įskaitant ir feministinį judėjimą, pranešėjas įnešė tarsi gaivaus tolimo Vakarų vėjo dvelkimą, pakviesdamas konferencijos dalyvius atsisakyti visuomenėje gyvuojančių stereotipų, kaip ir visuotinės konkurencijos, gimdančios agresiją bei asmens pavergimą. Jo žodžiais, kiemo vaikų žaidimas „Kalno karalius“, kai vienas vaikas užsilipa ant aukščiausios pusnies ir pasiskelbia toks esąs, o kitas stengiasi jį iš ten nustumti, užimti jo vietą ir pats pasiskelbti Kalno karaliumi, gerai iliustruoja visą mūsų visuomenės sandarą, nebrandžią, kaip vaikų žaidimas, tačiau dėl to ne mažiau pavojingą tos visuomenės nariams. Paprastai žaidimas Kalno karalius, anot Vyto Stoškaus, baigiasi kieno nors sugurinta nosimi ir/ar nuo kalno nustumtųjų ašaromis.
Galima būtų ginčytis su pranešėju dėl to, ar „ tikrasis socializmas“ (pranešėjo žodžiais) išties galėtų pakeisti demokratiją, tačiau panašu, kad Šiaurės šalių ir kitų gerovės valstybių patirtis šią tezę bent iš dalies patvirtina. Valstybinis socializmas ir pastarajame dešimtmetyje įrodė, kad gali būti atsaku į Vakarų visuomenę krečiančias krizes, kylančias iš neoliberalizmo gimdomos visuomenės diferenciacijos, atskirties ir skurdo, to „laisvų lapių siautėjimo laisvoje vištidėje“(Nicolas Sarkozy). Tose šalyse, kaip teko ne kartą įsitikinti jau pora dešimtmečių dalyvaujant tarptautiniame moterų judėjime, išties daugiau abipusio pasitikėjimo – tiek piliečių pasitikėjimo valstybe bei savivalda, tiek ir šių pastarųjų pasitikėjimo piliečiais bei piliečių susivienijimais. Ten šie pastarieji tradiciškai remiami ir valstybės, ir savivaldos, tad ir turi realias galimybes įtakoti visos visuomenės demokratinius procesus. Valstybė ten domisi piliečių gyvenimo kokybe, ne oligarchijų ar tiesiog stambaus verslo – „laisvųjų lapių“ gerovės užtikrinimu.
Dažniau svajokime, svajonės tiesia kelią naujai realybei, o vaizdiniu mes vieni kitus sugundome. Vyto Stoškaus pasiūlymas auditorijai nuskambėjo gundančiai – rimtai svarstau jo pasiūlymą pavasariui atėjus surengti ekspediciją į Izraelį, ten veikiančius kibucus, organizuotus, kaip teigia parnešėjas, „tikrojo socializmo principais“. Būtų smagu tuo įsitikinti. Juk turi ateiti kažkada žadėtas Aukso amžius, Šviesos epocha, Vandenio era, lemianti be kitų dalykų bendruomeniškumą bei pažadėtąjį moteriškojo prado iškilimą ir lyčių lygybę mūsų visuomenėje.
Tiesa, jokiu būdu negalėtume sutikti su pranešėjo pareikšta abejone dėl moterų bendruomenės vaidmens, kuriant Vakarų kultūra. Priešingai, archeologų padedami, kultūros istorikai pagrindžia tezę, jog visos svarbiausios technologijos, padėjusios pagrindą Vakarų civilizacijos raidai, buvo sukurtos taikių matricentrinių visuomenių, kurių išvystyta materialinė bei dvasinė kultūra klestėjo daugiau nei 35 tūkst. metų. Karas jokiu būdu nebuvo, kaip ilgai manyta, progreso varikliu, greičiau jo stabdžiu. Šiai pasaulėžiūros revoliucijai lemtingos įtakos turėjo be kitų, mūsų garsios tautietės archeologės Marijos Alseikaitės Gimbutienės darbai, jos atlikta Senosios Europos, kaip kultūros fenomeno, rekonstrukcija. Marija Gimbutienė atliko svarbiausią darbą – jau sukauptų duomenų apibendrinimo bei įprasminimo darbą, leidusį jai, pasinaudojant savo bei kitų tyrinėtojų atrastų bei aprašytų iškasamų kultūros artefaktų tyrimų rezultatais, atskleisti, jog mūsų civilizacijos šaknys išauga iš matricentrinio pasaulio kultūros klodų. Tenka pripažinti, kad per pastaruosius penkis patriarchato tūkstantmečius (iki pat XX a.) moterų padėtis sistemingai blogėjo. Atkreipkime dėmesį kad ir į tai, jog Senojo Testamento moterys daug galingesnės už Naujojo Testamento moteris – ką apie tai besakytų Katalikų bažnyčia.
Aktorius ir rašytojas Arkadijus Vinokuras savo pranešime reikšmingai paklausė ir atsakė į užduotą klausimą: „Kur aš eisiu?“. Yra kur eiti – teigia pranešėjas. Šiam pranešėjui norisi dar kartą padėkoti už parodytą asmeninę drąsą bei sąmoningo ir atsakingo pasirinkimo pavyzdį. Drįsčiau teigti, jog vyras visiškai išteisina savo tėvą, rasdamas savyje jėgų ir drąsos sąmoningai rinktis kitokį gyvenimą – gyvenimą be smurto, visavertėje partnerystėje, pagarboje ir meilėje tiek sau, tiek partnerei/sutuoktinei, tiek judviejų vaikams. Galima numanyti, kokių pastangų, tikėjimo gyvenimo prasmingumu, vidinio darbo bei dvasios stiprybės tai reikalauja. Vargu, ar galime tokį uždavinį kelti iš šalies. Kaip ir kiekvienas egzistencinis sprendimas, tai tik tos konkrečios sielos pasirinkimas, jos akistata su savimi, savo istorija, savo praeitimi ir ateitimi. Tai žygdarbis, ir gal ne kiekvienas mūsų gimė žygdarbiams, bent jau šiame konkrečiame įsikūnijime. Todėl stiprieji turėtų kalbėti į save panašiems, tik galbūt dar nenuėjusiems to paties kelio gyvenimo prasmių išgryninimo link. Trumpai tariant, vyrai turi kalbėti vyrams. Moterims nevalia. Pagarbus žmogiškas santykis reikalauja pripažinti taip pat ir savo suvokimo ribas. Nuo proto puikybės ir visažinystės iliuzijos, bent mane, sėkmingai išgydė vienas mano klientas, pasakęs paprastus žodžius: „ Nei jūs galite to suprasti, nei jūs turite apsimesti, kad suprantate.“ Taigi aš nebeapsimetu. Bet gi manau, jog Lietuvoje visu rimtumu bręsta vyrų judėjimas – pro feministinis vyrų judėjimas prieš smurtą prieš moteris, suvokiant, jog tai vienaip ar kitaip yra ir smurtas prieš paties vyro sielą, kaip buvo paliudyta ir šios konferencijos metu. Žinia, padėti sau geriausiai galima padedant kitiems – šiuo principu remiasi moterų pagalba moterims, Krizių centrų judėjimas, o ir visas feministinis diskursas. Esu įsitikinusi, jog Lietuvos vyrai gali sėkmingai gydyti iš savo tėvų paveldėtas žaizdas, kurdami naują ateitį sau ir savo sūnums, ateitį be smurto ir prievartos. Visuomenė turi formuoti aiškias, sąmoningai suvoktas nuostatas smurto prieš moteris šeimoje atžvilgiu. Moterys jau pasakė savo žodį. Ateina vyrų eilė.
Suintrigavo ir šmaikštus aktoriaus Vinokuro kuriamas personažas – Laima Lydeka/Raja Piranija. Buvo labai smagu su ja susipažinti, kaip ir pasiklausyti Arkadijaus Vinokuro atliekamos dainos apie įnoringą Vasarą – didžiąją poeto meilę. „Kaip Kristus ėjau ežerais…“. Gražūs žodžiai, tiesa? Norisi dar pasakyti, susitikime dažniau – feministės ir pro- feministai! Kaip tada, taip ir dabar siūlau pradėti tęstinį feministinį seminarą lyčių dialogo visuomenėje ir šeimoje klausimais ir kviečiu atsiliepti visus, dalyvauti ir pasisakyti norinčius! Tokie tad būtų Kalėdiniai sveikinimai ir linkėjimai ateinantiems Naujiesiems 2011- iesiems metams.